Thursday, January 14, 2016

Solving mind-body problem

Kelionė
Rašau kiek retrospektyviai, prisimenant kelionę, ji praėjo sklandžiai. Modenoje, kaip ir žadėjo agentūros atstovė Italijoje, pasitiko klubo vairuotojas ir nors nei vienas nesupratome nei 2 % to, ką bandė pasakyti kitas, sėkmingai pasiekiau apartamentus.
Pirmasis įspūdis visai puikus, nustebau, kad apartamentuose gyvensiu visiškai viena. Kaip supratau iš vairuotojo, būsima kambariokė, irgi iš Lietuvos, atvyks po kelių dienų. Viskas puiku, tik buvau mirtinai išalkusi, o virtuvėje iš produktų buvo tik ryžiai, tad reikėjo pakentėti iki ryto.
Kadangi buvau pripratusi prie žemesnės Lietuviškos temperatūros, naktį miegoti buvo labai karšta, nesupratau, kodėl taip karštai nustatytas šildymas, taigi sumaniau pareguliuoti boilerį, kas lėmė, kad ne sumažinau, o atjungiau šildymą (tuo pačiu ir karštą vandenį) ne tik savo apartamentuose, bet ir visame name, kuriame buvo kitų merginų butai. Bet laimei, kitą vakarą kažkaip, man nežinomu būdu, atsitiktinai spaudžiodama boilerio mygtukus, „sugražinau“ vandens šildymą ir supratau, kad geriau jau neeksperimentuoti ir vėsintis kitokiais būdais.
Atvykimo dieną, žinoma, nieko nedirbau, tačiau kitą dieną jau turėjau pradėti darbą. Taigi penktadienį išsikėliau tikslą apsiprekinti, taip praklaidžiojau mieste ir tradiciškai pasiklydau, bet dėka to, kad nusipirkau žemėlapį, radau kelią namo.
Beklaidžiodama pastebėjau kelis dėsningumus:
  • Dauguma miestelio italų beveik nekalba angliškai, toks įspūdis, kad situacija šiuo atžvilgiu žymiai prastesnė nei Lietuvoje.  
  • Ekonominė situacija šalyje, bent provincijoje, nėra gera, miestelis ir jo gyventojai nešvyti prabanga, nors architektūra neabejotinai atspindi didingą ir tautos pasididžiavimo vertą praeitį.
  • Italai, na gerai, ir italės, mano subjektyviu požiūriu labai patrauklūs.
  • Bendrai žmonės nėra labai malonūs ar paslaugūs (nedaug šypsosi, patys nepasiūlo pagalbos akivaizdžiai pasimetusiam turistui su žemėlapiu rankose). Tačiau vyrai... moteriai su sijonu... Padės pasiekti kelionės tašką jai to net neprašius (o gal pėdkelnės ir yra neverbalinis pagalbos prašymas???).

Taigi pereikime prie vakarinės dalies. Pirmąjį vakarą jaučiausi keistai: nors gerąja prasme nustebino tai, kad darbe merginos buvo labai draugiškos, mielos, paslaugios ir maloniai paaiškino darbo niuansus, man vis tiek liko neaišku „kas ir kaip“... Po dienos klajonių buvau nusikalusi, nespėjau išsitiesinti plaukų, suknelės iškirptė nuolat „išeidavo iš rikiuotės“, vakaras buvo ilgas ir darbo nebuvo daug. Labiausiai save graužiau už tai, kad nemoku kalbos...

Bet štai staiga suskamba nauja daina ir sceną nušviečia prožektorių šviesios. Nauja draugė rusė, slapyvardžiu Adriana, duoda ženklą, kad reikia visoms laisvoms merginoms eiti šokti ant scenos. Akimirksniu įgaunu  energijos, pamaniusi, kad šokis bus puiki dingstis nusikratyti šalin nerimą ir stresą bei atsipalaiduoti. Nors pirmąją dieną buvau nusiteikusi daugiau būti stebėtoja nei veikėja ir neišsišokti, šis išsikeltas tikslas šokių aikštelėje nebuvo lengvai įgyvendinamas. Per kelias sekundes suvokiau, kad čia „kas kaip moka tas taip šoka“: daugelis merginų nespinduliuoja didele energija, atrodo pavargusios ir nuobodžiaujančios ir dėl to supratau, kad galiu sau laisvai šokti ir apie nieką nesukti galvos.
Iš šono, vaizdas turėjo atrodyti keistai: nors ir sakiau, kad nenorėjau išsiskirti, normaliai judant tai buvo neįmanoma. Atrodė lyg visa šventės nuotaika atitenka naujokėms. Kitos merginos keistai krypavo atkišusios sėdmenis kaip lamos patelės poravimosi sezono metu, kurias matome per Discovery Channel. Dar kitos visai nejudėjo, jau neminant iliustratyvių išraiškų, vertų knygos „Rugiuose prie bedugnės“ viršelio. Prie šios mįslingos atmosferos prisidėjo iš už scenos ant odinių kušečių sėdinčių klientų, rūkančių cigaretes ir gurkšnojančių viskį, karts nuo karto pro dūmų užsklandą pasirodantys M. Puzo romano „Krikštatėvis“ personažų portretus primenantys veidai ir „šokejėles“ atidžiai skanuojantys gašlūs žvilgsniai. Atmosferą vainikavo ore besikartojantys dainos žodžiai : „When you fucked her“.
Nepaisant situacijos keistumo nusprendžiau, kad turiu, nors ir viena, pasilinksminti ir toks požiūris akimirksniu suteikė daugiau energijos ir atgaivino seniai atšalusią šypseną. Tik staiga dailutė mergina iš kairės didžiulėmis pavargusiomis lėlės akimis name „nuramino“ su ironiška šypsena ištardama: „pirmosiomis dienomis ir aš taip šokau...“.

Tą vakarą turėjau tris pokalbius (konsumacijas) jos pasisekė gerai (laimei,  žmonės kažkiek šnekėjo angliškai, buvo malonūs ir supratingi). Prisimenant pirmųjų dienų patirtį, kuri atspindėjo susidarytą pirmąjį įspūdį, miglotas vaizdas kurį pamačiau, galimai buvo teisus. Tačiau nežinau ar mano pozityvi prigimtis, ar faktas, kad daugelis senbūvių mano darbo klube laikotarpiu išvažiavo, o į jų vietą atvažiavo daug naujučių, šviežučių, linksmų panelių, vaizdas ir atmosfera, kurią jutau tolimesnėmis darbo dienomis, buvo visai kitokie.

Antra diena: CHA CHA CHA...
Užsivilkau savo naująją sexy suknelę, meldžiančią siūlų ir adatos skeltuko sutrumpinimui, tačiau pastaruosius įrankius pamiršau pasiimti, taigi situacijos sušvelninimui užsitempiau juodas pėdkelnes ir įvertinusi bendrą vaizdą nusprendžiau, kad tokia apranga, nors itin provokuojanti, yra elegantiška ir dėl to puikiai tinkanti šiam vakarui.
Nuvykus į klubą, mane pamačiusi draugė rusė (su kuria susidraugavome jau pirmą dieną) iš karto pasakė, kad negalima vilkėti juodų pėdkelnių. Taigi, savo didžiajai nuostabai, turėjau jas kuo greičiau nusimauti...
To pasekmės trumpai: tą vakarą visi klientai, susidarė įspūdis, norėjo iš arčiau „apžiūrėti mano naująją suknelę“: nuo vieno kliento iš karto būdavau iškviesta prie kito, tąnakt turėjau vienuolika konsumacijų, kas yra labai geras rezultatas.  Su „trimis“ savo mokamais itališkais žodžiais prašnekėjau ištisą vakarą, buvau viena iš vakaro DIVŲ. Kas galėjo pamanyti, kad toks stiliaus akibrokštas atskleis pelningas perspektyvas.
Naujos patirties sukeltas sugrįžimas mintimis į pirmąjį vakarą padeda suvokti, kad iš pat pradžių nesijaučiau gerai, ne tik dėl bendro nerimo, bet ir todėl, kad kelios merginos buvo itin išsiskiriančios, švytinčios, spinduliuojančios energija ir tokių merginų pašonėje jaučiausi šešėlyje. Tačiau tik ne antrąją dieną (šeštadienį): pačios bendradarbės merginos man dalijo komplimentus kas, žinoma, buvo labai miela iš jų pusės.

Trečiąją dieną, sekmadienį, ir man pagaliau pasisekė. Su naujai atvykusiomis panelėmis linksminomės ant scenos, kuomet mane pasikvietė padavėjas, kas reiškia, kad kažkuris klientas už mane sumokėjo ir turėsiu eiti pas jį dvidešimčiai minučių pabendrauti... Kažkiek nudžiugau, nes bus darbo, greičiau eis laikas, kaip nauja mergina klube tikrai jaučiau, kad svarbu kuo geriau pasirodyti ir atkreipti klientų dėmesį (bent iš pradžių).
Taigi nusekiau paskui klubo darbuotoją prie kliento staliuko, ir pamačiusi žmogų, su kuriuo teks bendrauti, pirmiausiai šovusi į galvą mintis skambėjo: „Įdomu ar šiame mieste yra kazino, nes, o vaikyti, akivaizdu, kad man šiandien sekasi“.
Užuot pamačiusi Padre ar Krikštatėvį, ilgesingai laukiantį savo bellos, sutikau gražų jauną vyrą, kuris pasitikinčiai, bet kartu kiek berniukiškai su manimi pasisveikino... Pirmiausia į akis krito jo nepriekaištingas, elegantiškas stilius, gražūs, kiek vakarietiški veido bruožai. Mano laimei, jis puikiai kalbėjo angliškai, buvo iš už Atlanto. Kalba (tiksliau mano monologas) ir kaip žirniai beriami klausimai nesiliovė, vyras, tuo tarpu, lakoniškai atsakinėjo į klausimus ir kartais, atrodė, paskęsdavo savo mintyse, kurios, iš jo veido išraiškos išskaičiau, talpino įtemptą galvojimą apie jam ramybės neduodančią problemą... Pokalbiui įsibėgėjant pastebėjau, kad jam geopolitinės situacijos ypatumai ne itin įdomi tema, nors jis mane nuolat su susižavėjimu gyrė, kad esu protinga...
Po kiek laiko, kai jau buvau daugmaž visko išsiklausinėjusi, pajutau, kad atėjo metas pradėti kitą pokalbio etapą, ir tada  mūsų bendravimas tapo iš tiesų keistas: jis nežiūrėjo į mane tiesiai, buvo įsitempęs, jau seniai buvau supratusi, kad iš tiesų jam patinku... Situaciją apsunkino tai, kad negalėjau paneigti fakto, jog ir jis man patinka, nepaisant... ant jo rankos tviskančio vestuvinio žiedo.
Taip konsumacijos sekė viena paskui kitą ir kuo daugiau bendravome, tuo stipriau augo mudviejų simpatija, bet tuo pačiu ir mano vidinis diskomfortas. Puikiai supratau savo, kaip darbuotojos pareigas: tempti laiką iki be begalybės. Tačiau su tuo vyru bendravau ne kaip su klientu, pamiršdama visas taisykles... Pamiršau ir visas pareigas, bet tuo pačiu manyje augantis sąžinės balsas galutinai išsigrynino ir aiškiai suvokiau, kad negaliu taip flirtuoti su vedusiu vyru. 
Nors tai buvo tai, ko norėjau Aš ir Jis, svarbiausia šioje situacijoje buvo Moteris, jo Žmona, kurios net nesu mačiusi, galbūt egzistuojantis Vaikelis ir kaip Krikščionė supratau turinti stovėti Jų pusėje.
Apie žmoną nekalbėjome: viena fraze jis leido suprasti, kad visa tai sudėtinga, nemaloni problema, tačiau negalėjau suprasti, kodėl jis ateina į šią vietą. Norėjau jį, kaip kokį sūnų palaidūną, siųsti iš kur atėjęs...
Galiausiai apsikeitėme telefono numeriais, prieš atsisveikinant pamokiau apie moterų intuicijos stiprumą ir, net jei jam „...atrodo, kad niekas nieko nežino, moteris vis tiek jaučia ir supranta viską. Viską“.
Tuo mūsų trumpas pseudo romanas ir baigėsi, jis neparašė. Jaučiuosi laiminga, jog galbūt prisidėjau prie jaunos šeimos sutvirtinimo (nesijuokite). Darbo atžvilgiu galėjau išpešti ir daugiau, tačiau šiuo atveju tai nebūtų buvę morališkai teisinga. Nors ir tiesa tai, jog jei nebūčiau aš, būtų kita mergina, sugebėjusi pasipelnyti iš vyriškio komandiruotinės silpnybės, tačiau kadangi tai buvau aš, galiu pasidžiaugti, kad apeliacija į sąžinę suveikė, tokiu būdu mano darbas ne tik morališkai išteisintas, bet ir pagirtinas.


Pasirodo, ne tik Jėzus gėrė vyną su nusidėjėliais ... 

No comments:

Post a Comment