Tuesday, February 23, 2016

Antrasis kvėpavimas

Juodasis pirmadienis, o teisybės dėlei, taip pat ir juodasis antradienis ir dar trečiadienis.

Valentino diena – plačiai švenčiama šventė visoje Europoje bei daug kur kitur pasaulyje. Galiu spėti ir tik bandyti įsivaizduoti, kaip ją „paminini“ tikri italai, nes klubas per šiųmetę Valentino dieną, kaip ir kiekvieną sekmadienį, nedirbo.
Tačiau Valentino dienos atgarsiai skambėjo kone pusę savaitės po jos. Girdėjau tą spengiančią tylą. Regėjau tą akinančią nebūtį ir tik įsivaizdavau, kas po ja slėpėsi... Kelios dienos po Valentino dienos savaitgalio buvo, kaip jau supratote iš vaizdžių išsireiškimų, visiškai „tuščios“ ir klubui nuostolingos. Pirmadienį apsilankė keli „staliukai“ švilpiančiomis kišenėmis, antradienį – su antrosiomis pusėmis, trečiadienį – jo iš vis neprisimenu, nes, regis, pramiegojau.
Galiu, vėlgi, tik įsivaizduoti, kaip ypatingai italai atšvenčia Valentino dieną, jei tiek laiko po jos nenori niekur eiti linksmintis (gavome informacijos, kad ir kiti konkurentų klubai tomis dienomis buvo tušti).

Bet po tamsios nakties išaušta rytas, ir vakar padėtis gerokai pasitaisė.
Nes vakar...
Vakar galėjau pajusti, koks nuostabus gali būti šis darbas. Kad tai vienas ištisas, ilgas, linksmas vakarėlis. Vakar nusimečiau viską, kas mane slegia: visus svarstymus, suvaržymus, reikalavimus – likau graži, nuoga tik su rūbais.
Stresas pirmosiomis dienomis buvo didžia dalimi nulemtas dėl neteisingos išankstinės informacijos susidariusių klaidingų nuostatų: galvojau, kad šiame klube negalima laisvai, linksmai šokti, su klientais reikia elgtis itin atsargiai, kad pačiai negalima inicijuoti kontakto, nerimavau dėl aprangos.
Vakar supratau klydusi: bet kur vertinamas atvirumas ir humoras bendravime, aprangoje – bendras geras  subalansuotas vaizdas, o ne tušti įpareigojantys "centimetrai virš kelių“. Supratau, kad šiame klube, lygiai taip pat kaip ir ankstesnėje darbovietėje, galiu nevaržoma pasilinksminti ant scenos su draugėmis (ypač su savo naująja tokia pat crazy drauge).
Tik dabar supratau, kad būtų buvę paprasčiau adaptuotis visai nieko nežinant, nei kad susiformavus nusiteikimą, nulemtą šališkos (neteisingos) informacijos. Geriau įsigilinus, tai galima pritaikyti ir apskritai gyvenime: įvairiais kanalais esame nuolatos gąsdinami ir nuteikinėjami (recesijos, epidemijų ir pan. grėsmės), nors kaip ten bus – galų gale priklausys nuo mūsų pačių.

Apskritai mąstant apie reikalavimus darbe galvoju, kad nors šiame darbe, matant ženklų procentą chirurgo peilio ir kitų intervencijų „patobulintų“ merginų, kasdien keičiančių gražias sukneles į dar gražesnes, norisi save lyginti išvaizda su jomis, bet, pati suprantu, kad intervencijų tikslas – kad mergina pati sau labiau patiktų, iš ko sektų tai, kad ji patiktų klientams.
Tačiau galiausiai supratau, kad jog patiktum sau, pakanka kelių mėgiamų suknelių, kuriose jaustumeisi ne gražesne už tą ar aną (kuri šiaip jau gražesnė už pačią save), bet tikrąją savimi. Kadangi, nors ir kaip banaliai skamba, niekam neįdomios ir nėra aukštai vertinamos kopijos, bet originalai. Taigi į aktualųjį egzistencinį klausimą: „ar man reikia papų (+)?“ atsakymas skambėtų: „ne nereikia, ačiū“.

Jei mergina nori save pateikti kaip sekso objektą, - prašom. Ir, galų gale, tai yra tikrai ne tai, ko vyrams iš tiesų reikia, ir tai, ko jie ieško moteryje. Krūtinės, kitų specifinių kūno vietų reikšmė tampa svarbesnė už asmenybę, intelektą, tada, kuomet ... (okey, išminčiai, patys užbaikite sakinį. P.S.: nerandant atsakymo, teiginys jums nėra teisingas ir viskas gerai, tokiu atveju galbūt jau reikėtų pasidomėti taikomomis akcijomis ir specialiais pasiūlymais...).

Taigi, mokomės šiame darbe pamatyti, kad tikrasis grožis sklinda iš vidaus. Pradedu suprasti kai, kokiu mechanizmu  tai veikia. Tikrasis grožis – žinoti save esant Dievo kūriniu ir būti juo : ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Sėkmės formulė slypi balanse.

Nepaneigsiu, kad šiame darbe yra keliami aukšti išvaizdos reikalavimai. Tačiau tai nereiškia, kad dėl jų dėmesys asmenybei svarbai smunka. Kaip taip?
Minutėlę, Jums tuojau paaiškinsiu.
 Šiame darbe svarbus moters patrauklumas. Ar tai yra fizinė išvaizda? Taip, bet ne tik ji, svarbi visuma. Svarbu, populiariąja kalba kalbant, moters seksualumas. Bet kas tai yra?
Evoliucinės psichologijos perspektyva, seksualinio potraukio tikslas – pratęsti giminę, susilaukiant kuo daugiau ir kuo geresnių genų palikuonių norimos partnerės (vyrų atveju partner) pagalba. Tokiu atveju, automatiškai žiūrima į moterį kaip į potencialią lygiavertę būsimų atžalų genofondo akcininkę. Tai reiškia, kad būsimos atžalos – vyro genų paveldėtojai – turės pusę ir partnerės genų. Tokiu atveju, norima išsirinkti kuo geresnė patelę. Tačiau, vis dėl to, kalbant apie įpėdinių genetinę „kokybę“ svarbos įgauna ir kiti faktoriai, kaip intelektas, asmenybė: norima perduoti geriausių savybių derinį savo vaikams, dėl to svarbu, kad partnerė spindėtų visapusiškai.
Taip vienpusiška (pvz.: tik graži ar tik protinga) partnerė nėra evoliuciškai pagrįstas pasirinkimas. Tas pats galioja kalbant apie partnerių pasirinkimą.



Tęsiant apie kitas savaitės dienas...
Kitomis dienomis žmonių atėjo daugiau, bet net jei tekdavo pasėdėti nieko neveikiant – tą laiką išnaudodavau pokalbiams su savo naująja drauge, su kuria, kaip jau užsiminiau – įgavau antrą kvėpavimą...
O taip pat negaliu nepaminėti kliento, su kuriuo praleidome dvi dienas. Bendravome tik itališkai. Per tas dienas išsiliejo daugiau litrų šampano, nei kad skurdus Afrikos kaimelis sunaudoja vandens maistui ir buičiai per savaitę. Tad prisiminimai, nesumeluosiu, ne per daug ryškūs. Neminint, kaip įprasta, smagių dalykų, reikia paminėti faktą, kad tai buvo pirmasis klientas, nepatenkintas mano „private show“, tad, jaučiu, kad baigiasi mano eksperimentavimo dienos šiuo klausimu. Kita vertus, dėl keistos bendravimo specifikos su klientu konkrečiai neaptarėme privat‘o detalių, tad kitą kartą ir nuo šiol visada su klientui pasitikslinsiu ir apibrėšiu, kas galima ir kas ne...
Vis dėlto, mūsų bendravimas nenutrūko, pasikviečiau savo naująją draugę ir su klientu bendravome trise, tuo pačiu, dirbau su ja koja kojon kaip komanda. Nors tokiu atveju ir tenka dalytis bonusinį atlygį, tačiau juk su draugais negaila.

O antrąjį vakarą trise ėjome vakarienės. Iš tiesų norisi pasakyti: paskutinės vakarienės.
Visų pirma, restoraną išsirinkau aš, ir tai buvo blogiausias pasirinkimas bent jau tą savaitę. Kadangi norėjau panoraminio vaizdo, keliavome į restoraną dangoraižio viršutiniame aukšte, jau ne pačiame mieste, bet už jo ribų. Visai to specialiai neplanavau, bet atsidūrėme tikriausiai vienoje prabangiausių (ir kartu brangiausiai atsieinančių) Milano vietų. Restoranas nors naujas, gražus,  tačiau šaltas, nejaukus. Perdėtai rafinuotas aptarnavimas; maistas, kurio vieta ne šaldytuve, bet muziejuje ir draugės neprofesionalus elgesys, nepateisinęs mano lūkesčių, vertė pasijusti lyg kad jautėsi Roze „Titanike“, prieš priimant lemtingą sprendimą viską užbaigti... Norėjau tiesiai šokti iš dvidešimto aukšto per dangoraižio langą... Bet, kadangi, Jack‘ą jau buvau sutikusi, turėjau laikytis dėl jo... Galiausiai, kantrusis, su viskuo sutinkantis klientas, nors akivaizdžiai neskaičiuojantis pinigų, turėjo sumokėti neadekvačią sąskaitą.
Po vakarienės grįžome ir klubą ir tęsėme vakarą, tiesa  - draugė su klientu jau mandagiai atsisveikino. Visą vakarą buvau be nuotaikos. Taip pat turėjome su drauge išsiaiškinti ir atnaujinti santykius. Supratau, kad darbe esame nuostabi komanda, tačiau klausimas, ar tai įmanoma apskritai gyvenime, kadangi šiame darbe panelės išmoksta (o gal natūraliai tik tokias paneles šis darbas traukia) būti fake ir todėl suabejojau jos, kaip asmenybės nuoširdumu...
Bet kuriuo atveju, kaip mudviem toliau seksis darbe -  bus matyti, tikiu, kad gerai kaip iki šiol. Tačiau negaliu paneigti, kad būsiu atsargesnė, nes, kaip taisyklė, gerumas ir nuoširdumas šiame pasaulyje nuvertinami ir painiojami su kvailumu, nes tikro nuoširdumo dažnas neturi ir retas juo  gali pasigirti, dėl to ir kituose nevertina. Tačiau dažnai pamatę kituose žmonėse ir įvertinę, kad turi tam progą, ima ir pasinaudoja...

Po naktie išaušta rytas. Nauja diena, naujos, kokybiškai pakylėtos mintys lėmė, kad atsibudusi žinojau, kas tą vakarą buvo negerai ir kaip turėjau pasielgti. Visų, pirma turėjau su drauge nuošaliai pasikalbėti ir įspėti pasakant, ko iš jos tikiuosi. Beveik esu tikra, kad įspėjimas nebūtų suveikęs, tiek, kiek to reikėjo, tad iš to žengtų antrasis žingsnis: paprašyčiau nutraukti vakarienę ir važiuoti į kitą vietą arba tiesiai į klubą, kur draugei nebebūtų galimybės daryti tai, kas mane taip siutino – nepaleisti iš rankų mobiliojo. Arba trečias variantas: atidaryti langą ir mesti jos Vandenyno Širdį „už borto“...

O dabar, po ramaus savaitgalio laisvadienio jau laukiu darbo. Darbe reikia būti žvaliai ir  linksmai. Laimei, daugeliu atveju – tai natūrali, neišvengiama būsena malonioje, atpalaiduojančioje atmosferoje. Pagalvojus, nėra geresnės profesijos bipolinei menininkei, kaip ir šiaip kokiai kitai bejausmei karjeristei...


Laikas skrieja taip greitai: jau antra savaitė Milane, o norėtųsi, kad jis sustotų... Pažiūrėsime, kaip bus šiandien. Iki greito. :)

1 comment: