Monday, February 15, 2016

Valentinas avansu

Prieš atvykstant pati smalsavau ir bandžiau įsivaizduoti kaip atrodys sekantys (oi, atleiskite kalbininkai) Blog‘o įrašai.
Mano, kaip besivystančio subjekto brandos klausimas – problema – ar tai ką parašysiu, bus labiau nulemta manęs pačios ar aplinkybių.
Bet juk aplinkybes didžia dalimi susikuriame patys.
Negaliu paneigti, kad pirmosiomis dienomis (turint omenyje, kad dirbome jau patį pirmąjį vakarą, kas nulemta greito  didmiesčio tempo)  dėl išsekimo ir nuovargio bei miego trūkumo buvo sunku. Be to, vis nepavykdavo padoriai pasidažyti ar išspręsti savo opiąją plaukų problemą (viskas gerai, kalba eina apie galvos plaukus :DDD)
Apie klubą iš ten dirbusių merginų teko išgirsti kontraversiškų dalykų: daug šampano -  geras uždarbis, bet su tuo koja kojon žengianti arši konkurencija tarp merginų, itin aukšti standartai, įnoringas klubo savininkas.
Kadangi buvau įspėta iš anksto, morališkai pasiruošiau viskam. Pirmasis įspūdis naujojoje darbovietėje geras: klubas šviežiai renovuotas, tokiame prabangiame klube dar niekada neteko apsilankyti, smagu, kad agentūra Aistringas.com turi tokių solidžių partnerių... Tačiau patekusi į klubą laikiausi nuošaliau, neskubėjau su visomis skubiai pažindintis ir taip dar labiau švaistyti savo energiją.
Jau pirmąją dieną (naktį) pradėjau „pagauti“ sistemą. Supratau klydusi manydama, kad šis klubas bus nuosaikesnė vieta, palyginus su pirmąja darboviete, mat nors čia ir nėra vakarienių sistemos, tačiau jų čia ir nereikia: viskas, apie ką klientai gali pasvajoti po sėkmingų, jų galva, vakarienių ciklo ir galimai užsimezgusių „santykių“, gaunama čia pat: privatuose.
Ir ką aš sau naivi mergaitė galvojau: juk Milanas - didmiestis, žmonės skuba ir laikas čia brangiai kainuoja...
Taigi, jei supratote, darbe atmosfera nors nesikandžioja, bet, manau, kunigui praeiti su švęstu vandeniu per visus klubo kampus būtų visai neprošal.

Antra vertus, private atsidūriau jau pirmąjį vakarą. Bendraudama su inteligentišku, šmaikščiu, protingu vyru likau pakerėta jo charizmos ir ... susigundžiau...
Juokauju, iš tikrųjų, priėjo padavėjas, kuris visiems iš eilės, susidaro įspūdis, siūlo privatus ir pasakė: „Atsilaisvino private room, gal norėtumėte..?“ Net ne tai: „ar norėtumėte“, bet maždaug ragindamas c‘mon, tokia proga...:D
Klientas pažiūrėjo į mane valiūkišku žvilgsniu ir pripakėlęs antakį šelmišku šypsniu paklausė ar norėčiau.
Mano atsakymas buvo teigiamas, nes Biblijoje buvau skaičiusi „Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite“! (1 Tes 5: 21) :))))
Iš tiesų, pridūriau klientui, kad nenoriu nuvilti jo (didžiųjų) lūkesčių, bet jis išgirdęs apie tokius tik numojo ranka ir štai mes jau private.
O ten tikrai smagu.
Paprašėme paleisti 50’cent (he‘s hot ;), atidarėme šampaną už 400 eurų ir pasakiau klientui, kad noriu šokti ant stalo. Na tai ir padariau. Klientas -  solidus vyras, atsipalaidavo, gerai praleidome laiką. Smulkmenų nepasakosiu :DDD
Jei rimtai, juk pažįstate mane: nieko nei private nei kur kitur nevyksta, tad tiesiog bendravome visiškai taip pat kaip įprastai (išskyrus šokius ant kušečių).
Žinoma, nesu tikra kad klientais nieko iš manęs nesitikėjo ir protas sako, kad kitą kartą neleistų tokių pinigų tik tam, kad galėtų kvailai pašokti su dar kvailiau šokančia niekam nematant.
Taigi, nerimauju, kad mano private show gali baigtis nepatenkintų klientų skundais ir papeikimu darbe.
Kita vertus, private nėra griežtai apibrėžtas dalykas, tad galimos įvairios vakaro scenarijaus variacijos. Be to, niekada nemeluočiau klientui žadėdama, ko niekada negalėčiau įvykdyti vien dėl nuėjimo į private room.

Bet grįžtant į antradienio – pirmojo vakaro scenarijų, negaliu nepaminėti to, ką pamačiau, kas mane sukrėtė gerąja prasme ir ko niekada nepamiršiu.
Beeinant į tą patį privatą dirstelėjau į naujai atėjusių klientų staliuką ir kone išsižiojau iš nuostabos atpažinusi klientų grupėje gerai žinomą veidą.
Negalėjau patikėti savo akimis, bet kartu aiškiai mačiau tą veidą, veidą į kurį žiūrėdama praleidau kone šimtus valandų, tik šį kartą skirtumas tas – kad jis buvo gyvas ne mano mintyse, piešiniuose, žurnaluose ar kino ekrane, bet čia pat, per žingsnį nuo manęs, ir jis žiūrėjo į mane. To žvilgsnio nesumaišyčiau su niekuo... Priešais mane, už kelių metrų buvo vyras, kurį įsisvaigau dar vaikystėje. Vyras, kuriam lygių dar neradau... Vyras, daugiau nei vyras.
Galėčiau daug pasakoti, bet du žodžiai pasako viską: Keanu Reeves...
Akimirkai užgniaužė kvapą, beveik taip pat, kaip ir kaskart kai apie jį pagalvoju. Jis buvo čia. Aš ką tik buvau per metrą nuo jo.
Atsidūrusi private, buvau nepaprastai pakylėta, bet kartu galvoje neramus, lydimas jausmo, lyg žaidžiant loteriją likęs vienas skaičius iki milijono laimėjimo, balsas šaukdamas klausė: „Ar tai jis? Ar tai tikrai jis?“. Viskas kalbėjo ir jutau kiekvienu savo kūno nariu, kad Didysis prizas atkeliavo į namus.
O tuo tarpu klientas tikriausiai mąstė, kad tai jis mane taip sujaudino ir kartu gerai nusiteikė. Aš jam pasakiau, kad noriu 50‘cent (juk nieko negali būti geriau tokiomis ypatingomis progomis). Jis man pasakė, kad turiu eiti tiesiai pas Dj‘ų ir jo paprašyti (nors vėliau sužinojau, kad pakanka perduoti prašymą padavėjui). Būčiau kone nušuoliavusi pas jį dėl tos dainos, bet, pamačiusi „kliūčių ruožą“ iki Dj‘aus pulto sustingau iš nepasitikėjimo savo jėgomis jį įveikti: kad nueičiau prie Dj turėjau grįžti atgal pro Keanu staliuką ir po to apsisukusi dar kartą pro jį pereiti. Nežinojau ar pavyks: kaip eiti, ar į jį žiūrėti, kur eiti, ar jam nusišypsoti, o gal ne – nenervinti?
„Eik eik“, -paragino mane klientas – ir kone stumtelėjo. Iki Dj nuėjau paprastai, greitai, kiek egzaltuotai. Žinojau, kad staliukas greičiausiai nužiūrinėja kiekvieną praeinančią... Grįždama sukaupiau jėgas ir pažiūrėjau į jo nuostabų veidą neslėpdama, kad jį atpažinau. Jo pasitikinti poza spinduliavo vyriškumu. Tačiau žvilgsnis, kalbant atvirai, nebuvo mielas ar flirtuojantis. Greičiau šaltas, mąslus, bet kartu, neslėpsiu, po ta ramia, kiek vertinančia būsena slėpėsi kruopelė analizės: jis mane matė praeinant su klientu, galbūt pradėjo veikti vyriškas pavydas...  Keanu pavydi Manęs... Logiška - juk TOKIA SIMPATIJA negali būti vienpusė :DDD...

Kai išėjau iš privato, jo jau nebuvo. Išėjo gan greitai, neišsirinkęs nei vienos. Juk ta viena gal buvo su kitu... Gal tai buvau aš, gal tai buvo kita, gal nei viena. Gal tai nebuvo Keanu, o jo antrininkas...
Vėliau paklausiau klubo darbuotojų ar atpažino JĮ, tačiau nustebau išgirdusi atsakymą, kad apie tokį aktorių nėra išvis girdėję, tad ir nebūtų atpažinę...
Kita vertus, nenuleidau rankų ir pasiryžau išsiaiškinti, kaip buvo iš tiesų. Širdis apsąlo perskaičius straipsnį, kad prieš geras dvi savaites Keanu pradėjo filmuotis naujajame savo filme Italijoje – Romoje. Roma kiek tolokai nuo Milano, bet tai ta pati šalis ir tikimybė, kad superžvaigždė su draugais apsilankė viename prabangiausių Milano naktinių klubų – reali ir racionaliai pagrįsta.


Na ir dar įsiminęs įvykis: dirbdama Italijoje jau pastebėjau man būdingą kuriozišką tendenciją, pasireiškiančią žymiuoju Merfio dėsniu...
Taip jau įvyko, kad pirmojo, visai sėkmingo vakaro pabaigoje nuvargusi, bet linksmai nusiteikusi sėdėjau prie baro gurkšnodama vandenį ir pamačiusi prie gretimo staliuko sėdintį vienišą džentelmeną pagavusi jo žvilgsnį nusiunčiau jam slaptojo agento Austin Powers‘o dvigubą antakių kilstelėjimą kaip gluminantį pasisveikinimą, kurį gavėjui pamačius  automatiškai turėtų kilti refleksas ne kam kitam tik atsisveikinimui. Kiek suglumęs vyriškio Poker face nedavė išskaitomos reakcijos... Taigi, bent man pačiai sau minutėlę pavyko praskaidrinti nuotaiką (juk galima sau kars nuo karto leisti pajuokauti ir su klientais)... Tik bėda, po kiek laiko sužinojau, kad tas „klientas“ iš tiesų yra pats BOSAS ir prisimenant darbuotojų atleidimo dažnį, prikolas tikrai užskaitomas! :DDD

Tad tokie tie pirmieji įspūdžiai. Bendrai, gyvename gerai ir patogiai, miesto centre, gražiuose apartamentuose. Klube dirba kitų lietuvių merginų: Inga iš Marijampolės ir Viktorija iš Kretingos, tokia neaukšta garbanota (juokauju, juokauju :DD).
Vis dėlto, smagiausia, kad iš čia dirbančių kelių bendrataučių jaučiu teigiamą nusiteikimą, bičiuliškumą, susilaukiu geranoriškos pagalbos. Taip pat, darbo metu sėdėdamos prie staliukų nesant klientams galime laisvai šnekučiuotis ir taip greičiau “prastumti” laiką. Be to, pradedu lėtai pažindintis ir susidraugauti su kitomis merginomis :).
Kolektyvas klube be įnoringojo boso (kuris, akivaizdu, bendraudamas su manimi demonstruoja kantrybę) visai mielas ir savas. Šauniausiojo pozicijas dalijasi barmenė ir pagalbininkė visais gyvenimo atvejais Irina bei klubo Dj’us, kurį mėgstu ne tiek dėl muzikos, kiek dėl ją lydinčių iš jo lūpų sklindančių žudančių (gerąja prasme, žinoma) komentarų. Kiti padavėjai labai rafinuoti ir taip pat, panašu, - žmonės mėgstantys pajuokauti.
Užimtumas pirmosiomis dienomis buvo visai nemenkas. Už tai galiu būti dėkinga įgytai patirčiai ir pralavintiems kalbos įgūdžiams praeitoje darbovietėje.
Tad pirmoji savaitė praėjo fiziškai nelengvai, bet ramiai, tikiuosi pastovumo, naujų ir dar geresnių įspūdžių, galutinio įsivažiavimo į ritmą, o taip taip pat ir sugrįžtančio Keanu.

O dabar…

Grazie! Ciao! A presto! 



1 comment: