Sunday, March 13, 2016

Šešiasdešimt žuvies atspalvių

Milano odisėja artėja į pabaigą ir ką čia jau parašius. Įvyko daug sekėsi visai gerai. Svarbiausias dalykas, kad
tikrai pasisekė ir radau gerą klientą, apie kurį jau esu užsiminusi anksčiau ir kuris kelis kartus per savaitę atvykdavo į klubą paišlaidauti. Blogiausias dalykas, kad įsivėliau į interesų konfliktą, dėl kurio konkurentės merginos apie mane greičiausiai šnabždasi: „Ta kalė lituana gerai dirba“, -  bet ar kas nors nutuokia, kad aš iš tiesų jį įsisvaigau??? Susipainiojau savyje, o Mamma mia,  ir nežinau, ką toliau daryti norint išlikti morališkai teisinga!!!

Apskritai kalbant, dauguma darbo naktų buvo įdomios ir smagios. Pačios smagiausios, savaime suprantamas dalykas, yra NEPAKARTOJAMOS, ir net norėdama negalėčiau kaip reikiant jų „atkurti“.
Bet būna ir vidutiniškai gerų vakarų (na gerai, jei jau prisimenu su detalėmis, ne tokie jie jau ir geri), tai jei nenorite ir neskaitykite:
Štai sekmadienis, šoku su savo ilgąja suknele ant scenos ir mane bei kitą merginą, apsivilkusią jos, iš pirmo žvilgsnio, ilgiausiąją palaidinę, pasikviečia pasitikintis amerikietis.
Be to kad jis - amerikietis, maloniai nustebina, kad dar ir Trump’o gerbėjas. Taip su gera nuotaika tirpsta minutės, priėjęs padavėjas klausia, ko dar dosnusis, arbatpinigių aptarnaujančiam personalui negailintis svečias norėtų užsisakyti, klientas atsako, kad šampano buteliui dar per anksti ir pasiims dar po vieną gėrimą kiekvienai merginai, nes nori pagalvoti ir išsirinkti, kadangi vakarą leis tik su viena mergina.
Dėl to nesuku galvos, džiaugiuosi, kad gavau progą pabendrauti su kažkiek panašiai mąstančiu žmogumi. Taigi, itin malonu su juo taukšti ir bendrauti, sužinoti, kad: „Reikia gyventi dėl savęs“. Su susižavėjimu dalijamės mintimis, ką gero Trump’as padarys Amerikai, kuomet taps Prezidentu. Jis kartoja :”You are ******* too smart to work there”.
 “Obviously, You’re not too smart to come there” - mintyse atsakau”.
Tuo metu mergina sėdinti klientui iš kairės (oho, koks sutapimas), akivaizdu, jau su daugiamete patirtimi, liaupsina ir giria, kaip katiną glosto turistą. O kas vos nesupykina - pati paėmusi jo mėsainių nupenėtą delną, įspraudžia sau tarp pervirusius koldūnus primenančių šlaunų (gerai, ir mano ne ką geresnės, tiesiog ilga suknelė to neparodo).

Vos "neatpylusi" atsiprašau ir nueinu į tualetą. Grįžusi sužinau, kad deja deja, netikėtai man jau laikas pasišalinti iš šio koketiškojo Bermudų/ meilės trikampio ir atsisveikinti.
Nenustojau mylėti ir vis dar myliu bei gerbiu Mr.Trump, bet pati nemaloniai savo kailiu taip patyriau lozungą, skambantį: YOU”VE BEEN TRUMPED.


Tačiau pasitaikydavo ir tokių naktų, per kurias laikas slinkdavo visai lėtai, ir užuot sekęs, jaučiau jog tik didėjo it dykuma besiplečianti derlingų žemių sąskaita.
Pavyzdžiui, vienas pirmadienis, kuris jau iš pradžių prasidėjo kaip nuobodus vakaras, nėra klientų ir tuo pačiu ką veikti, taigi belieka klausytis sveikos gyvensenos klubo diskusijų (šį kartą apie proteinų kokteilių naudą), kurios kaip jau tapo tradicija, skamba nuo lietuvių stalo. Klube švenčia tik vienas staliukas, matomai gimtadienį. Ir taip visą vakarą kol tampa neaišku, kuris būtent šiandien oficialiai kiek senstelėjo. Nors gal švenčiami jų visų gimtadieniai?
Vakaro pabaigoje, jubiliatui ir jo draugams visiškai nusikalus, ką nedažnai tenka matyti klube ir šiaip Italijoje, atidaromas šampanas visoms klubo merginoms, pasigirsta didžėjaus raginimai: “Merginos, Sveikinkime su sukaktimi Karalių, bučiuokime Karalių!!!!”
“Jūsų Karalius jau 9-tam danguj, aš geriau pasilieku savo Hado karalystėje” - tyliai nusijuokiau pati sau, bet bandant susidaužti ir taip draugiškai pasveikinti jubiliatą su sukaktimi, šis prikimba ir žiūrėdamas į mane 4D žvilgsniu ima teisintis, kad paprastai tiek daug negeria ir po tokias vietas nesilanko. Aš supratingai ir maloniai jam šypsausi, kol staiga esu nukautuojama pas savo karalių atskubančios, kietu žvilgsniu grasinančios sukaktuvininko vakaro palydovės, kuri regimai paklaikusi nuo minties, kad štai imsiu ir prikibsiui prie jų kompanijos (dėl ko tektų bonusus dalytis į daugiau dalių). Prakeiksmu įspėjantis jos žvilgsnis skatina pasišalinti ir palinkėti vaikinui gero vakaro.
Likusioje vakaro dalyje sužinojau, kiek gramų proteinų reikėtų suvartoti kiekvieno užkandžio metu.

Panašiai praėjo du mėnesiai ir tik dabar pagaliau suprantu pagrindinius šio darbo niuansus. Negaliu paneigti, kad prie to prisidėjo ne tik darbo patirtis, bet ir mergaičių plepučių atviravimai, kuriuos jau esu pasiruošusi priimti ir jais „įtikėti“, o taip pat ir geranoriški klientai, atvirai ir nuoširdžiai patarinėję. Negaliu taip pat teigti, kad šios informacijos nežinojau dar prieš kelis mėnesius - kuomet ruošiausi pradėti šią „karjerą“, tačiau buvau kiek naivi ar.... na taip, tas žodis yra naivi, o taip pat nepatikli ir dėl to pasiryžusi savarankiškai palaipsnei išsamiai įgaunamos patirties analizei, kurios metu pati suprasiu ir įsitikinsiu kaip yra iš tikrųjų.

Ką tik patyriau minčių antplūdį ir net susipainiojau nuo ko pradėti.

Taigi, šiame darbe išties yra daugelis klientų tipų, visai kitokių nei mažesnio miestuko klube, kuriame prieš tai dirbau.  Pavyzdžiui:
  •       Turistai – ar girdėjote apie tokius?
  •       Jauni mamyčiukai, kurie pasiima porno žvaigždes primenančias merginas.
  •      Vieniši vyrai, iešką tikros meilės.
  •      Party animals – įvairios mišrios kategorijos, kurie tik nori švęsti, leisti pinigus ir lyg daugiau nieko.

Taigi, kol kas galiu teigti, kad grindžiu savo karjerą vienišių sąskaita.

Tuo tarpu, jei skaitėte atidžiai, galėjote kiek pajusti iš tono, ir už tai atsiprašau, kokia nepatenkinta, sudirgusi esu: juk Kovo 8-oji ir dar nesulaukiau iš saviškio (gerojo kliento, jau tapusio daugiau nei klientu) žinutės. Žinau pasiteisinimą -  „dirba“. Na gerai, gal jis nori, kad ir aš „padirbėčiau“ kaip reikiant???
Po daugybės savaičių netikėtai supratau, kad tikrasis uždarbis - tai ne „fiksas“ – gaunamas atlygis už darbo dieną, tačiau  dividendai, ateinantys susimedžiojus gerą laimikį. Apie ką mes kalbame?
Gerai: atvirai ir ramiai – jei klientas jaučia poreikį ne tik trumpai praleisti laiką klube, bet vis daugiau susipažinti ir užmegzti draugystę -  draugai vienas kitam nieko negaili ir kaip draugystės palaikymo atributą  tokiam žmogui, kuris viename iš savo namų turi „Girstučio“ baseiną, nieko nereiškia padovanoti vardinių „smulkmenėlių“ ar tiesiog reguliariai pervesti po kelis šimtus grynųjų už, kaip mano atveju, kad nuėjau į vakarienę, arba, prasikalusių barakudų atveju, už pagalba sergančios merginos mamai, tiesiog bet kokią merginos fantazijos srities užgaidą. Tai visiškai nieko nereiškia jam, už tad jai – tai gali tapti pagrindinis pajamų šaltinis.

Už nieką taip pinigais nesimėtoma, -  maniau sau anksčiau, nors įsitikinau kad gali būti atvirkščiai. Tačiau Italija daug kuo nustebina. Ir tiesa tai, kad vyrai net Italijoje yra vyrai ir juose iš akmens laikų išlikęs tūnantis medžiotojas kol negauna to, ko nori, nenustoja stengęsis ir tęsia medžioklę. Tereikia nenusipiginti ir likti vertai pastangų...

Kodėl vyrai elgiasi taip ir ne kitaip supratau vėlgi iš to paties evoliucinės psichologijos kurso teorijų. Praėjusį kartą kalbėjome, kad vyrams iš ties svarbu susirasti partnerę su geriausiais genais, kad būsimi palikuonys būtų ne tik tokie pat šaunūs kaip tėtis, bet tokie pat ar net daugiau žavūs, protingi, sveiki dėl mamos genetinio indėlio. Bet yra vienas didelis riebus but BET.

Neprieinama partnerė (patelė) signalizuoja, kad ji sunkiai prieinama bet kokiam patinui, tai reiškia, kad susimedžiojus ją, daugmaž būsi tikras jos monopolizacija ir tuo, kad su ja susilaukti palikuonys bus ženkliu procentu tavo genų nešėjai (o ne gero draugo, gyvatvorių kirpėjo ir pan.). Esmė tame, kad moteris gali būti tikra dėl jos palikuonių autentiškumo, tačiau vyrai nėra tikri dėl nieko, dėl to nesąmoningai bijo nemalonių siurprizų, dėl ko sunkiai prieinama, kas dažnai reiškia ištikima (monogamiška) partnerė yra gera investicija norint artimiausius dešimtmečius praleisti rūpintis savo, ne svetimais palikuoniais (kas evoliuciniu požiūriu reikštų visišką nesėkmę pratęsiant savo genofondą).

Betęsiant apie neprieinamumą ir aukštą vertę, bet jau iš moters perspektyvos, šioje vietoje taip pat gerai tiktų iliustraciją apie vertinamą gėrimą.
Praeitą kartą gerdama šampaną su savo klientu nejučia sužinojau, kad tai jo gimtadienis. Kuomet padavėjas atnešė gėrimą su šviečiančia ugnele nustebau iš kur klubo kolektyvas žino apie jo sukaktį, bet klientas nuramino: tššš  - iš tikrųjų niekas nežino. Pamaniau sau, kad iš kuklumo jis nenori, kad kiti sužinotų. Tačiau aš nejučia pasistengiau, kad tokia proga nebūtų pamiršta... Taigi, netikėtai dj‘jus garsiai paskelbė, kad šiandien ypatingo žmogaus gimtadienis. Tokia proga juk negersi pigiausio šampano, buvo atidarytas bene aukščiausiai vertinamas Dom Pérignon, jei nemeluosiu, už 700 eurų. Šampanas ne ką skiriasi nuo kitų, nepasakyčiau, kad kažkuo ypatingesnis, tačiau mokama už vardą.
Taip pat kaip ir su prabangiais prekių ženklais. Vardas įkūnija kokybę, klasę, pasitikėjimą - viską. Už vardą negaila permokėti. Vardas savaime vertingas ir teikia garantiją, kad niekada nenuvils... Dėl to svarbiausia gyvenime įtvirtinti ir išsaugoti savo vardą. Tai buvo pamoka ir dar vienas geras įrodymas kaip reikia saugoti savo vardą.

Taigi, žinant kas esi ir ko esi verta iš tiesų yra pagrindinis dalykas. Jei visi aplinkui įpratę prie plastikinių kristalų, pamatę deimantą jo nevertins ir neišskirs, tačiau tikrieji meistrai, pripažinkime, tokių yra nedaug - žino, kaip atskirti tikrąsias brangenybes
Šokiruojančiai nuskambėjo vieno iš draugiškų klientų pasakota  tiesa apie vienos iš jo pažįstamų devizą: negavus iš vyro bent 40 tukstančių net nepakštelk į žanduką.

Galvoje kyla disonansas tarp to, ką matau tikrai geros išvaizdos Gėles (tam tikros tautybės merginas) klube išdarinėjant kas antrą vakarą už keliasdešimt eurų ir klausantis gražiai nors natūraliai ir kukliai atrodančių merginų pasakojimų, pastoviai gaunančių praktiškai už nieką kelis kartus didesnes pajamas.
Matau merginas, tikrai gražias, galinčias turėti viską bet nusipiginančias, noriu joms kalbėti, aiškinti, protinti, barti, tačiau jei joms taip gerai, tai man nuo tuo tik “geriau”.
Taigi išvada labia paprasta, kad tavo vertės niekas nenustato apart pačios tavęs.

Trečia vertus, kaip galima nustatyti savo vertę apskritai? Na taip, nesinori net pagalvoti į tą pusę, niekas ir nekalba apie parsidavinėjimą, bet vedžioti vyrus už nosies, suteikiant viltį, bet realybėje nieko neveikiant, o kartojant, kad vis dar reikia laiko vienam kitą pažinti taip pat nėra morališkai teisinga, bet savotiškas apgaudinėjimas.

Taip bežaidžiant, reikia laikytis, kad besipažindinant pati nejučia neįsisvaigtum kliento ir tada ne tik šiam žaidimui ateitų galas… Pastoviai reikia save protinti ir priminti, kad tai yra savotiškas žaidimas: kokie jausmai ir koks nuoširdus susidomėjimas gali būti iš vyro, kuris net nesidomi mano pomėgiais, šeima, laisvalaikiu, ateities siekiais, o tik kartoja, kaip jam patinka mano akys ir kaklas?  Taigi, besukant galvą jam, reikia pačiai išlikti blaivaus mąstymo.
Na bet niekas niekada ir nesakė, kad tai morališkai lengvas darbas.

Kad kažką gautum reikia kažką duoti - tai visatos dėsnis. Šiuo atveju, manau, kad nepakanka suteikti vyrui viltį – tai, pasikartosiu, apgaudinėjimas, bet jeigu suteiki savo laiką, savo kompaniją, tiesiog savo  šventą geišišką presence, savo nuoširdumą ir dėmesį, intelektą, ar tai nėra vertingesni ir kur kas didesni dalykai už kūniškus? Geriau galvoti taip – pozityviai ir tyrai. Juolab spaudimas vyrui neegzistuoja: kiekviena jau iš veido mimikos, akių siunčiamų signalų pasakoja apie save ir savo vertę ir klientas per penkias sekundes apsisprendžia kuri yra kam (na ir kartais netgi už kiek chi chi).

Nesinori būti barakūda, be gailesčio kapojančia savo aukas bet ir nesinori būti ir ta auksine žuvele tik pildančia kitų, ne savo norus. Ką daryti?

Jau aštuoniolikta valanda Kovo 8-sios, o jis dar neparašė, jis jau sporto klube, o taip net neturėjo laiko užeiti į WhatsApp‘ą. Niekada nesuprasiu tų vyrų. Gal pati jei turėčiau daugiau ką veikti, mažiau apie juos galvočiau ir nervinčiausi. Negaliu pasakyti kad pralaimiu šio žaidimo, bet greičiau lygiosios. Aš jam patinku, bet ir jis man patinka. Aš laukiu kada jis parašys, bet ko jis laukia? Taip neturėtų būti, negaliu taip atlapoti širdies, negaliu būti auksinė žuvele ir pasitikėti juo daugiau nei jis to vertas. Viskas per greitai... Negaliu tiek atsiverti nesulaukdama tiek pat ar daugiau iš jo. O gal aš per daug pasyvi ir turiu pati imtis iniciatyvos, kaip jis pats ne kartą sakė. Bet kol kas nedrįstu reikalauti jo tenkinti mano užgaidas... Nemoku būti ir barakūda. Galvoje skamba dainos žodžiai: „If I lose myself I lose it all“ Kaip nepamesti savęs, likti savimi, ta gerąja auksine žuvele, bet kartu būti stipria ir sumania kaip barakūda, neišnaudojant ir nežalojant kitų. Gal yra barakūdos vegetarės ar auksinės žuvelės..?

21 valanda Kovo 8-tosios, gavau žinutę nuo JO, kad pasitikrinčiau paštą, kuriame išsamus atsakymas į praeitą dieną išsiųstą laišką. Permetusi laišką akimis supratau, kad jis nieko nesupranta ir be kitų necenzūruotų detalių atrašiau, kad daugiau man nerašytų...vakare buvau be veido, pastebimai išėjusi iš savęs, mąsčiau apie kitą darbą...
Kol galiausiai galėjau sau diagnozuoti  profesinio perdegimo sindromą. Išvada: man reikia atostogų, reikia atitrūkti nuo visko, ir sudėlioti taškus ant i. Atostogos jau čia pat.


Pabuvusi kelias dienas Lietuvoje supratau kelis svarbius dėsnius, pastebėtus šiame darbe, o taip pat galiojančius apskritai gyvenime, kurių supratimas padėjo galutinai atgauti vidinę ramybę ir pusiausvyrą. Pastebėjau, kad šiame darbe mokausi meilės – meilės bendradarbiams (-ėms), klientams: nuoširdiems ir paklydusiems, o meilei būtina sąlyga atlaidumas, kuris nebus nuoširdus be gilesnio elgesio supratimo. O čia matydama ir nuolat analizuodama žmones, jų elgesį geriau suvokiu jų prigimtį, elgesio motyvus. Galiausiai, suprasdama elgesio motyvus, galiu patikimiau jį vertinti (interpretuoti, o ne smerkti ar išteisinti) – atsiranda noras, stimulas prisidėti prie tinkamesnio elgesio, teisingumo atkūrimo. 
Šios įžvalgos galutinai nuramino vidinės sumaišties uraganą ir paskatino toliau tęsti kelionę savęs ir kitų pažinimo link. Daugiau neturiu klausimų: kas kaip ar kodėl, neprireikė net atsiversti žuvininkystės knygų. Mąstant apie ateitį beliko stebėti, analizuoti, na ir... suteikti tinkamą grįžtamąjį ryšį (XO XO). ;DDDD

Galiausiai nuoširdžiai džiaugiuosi, kad šioje kelionėje nesu viena ir neprivalau tempdama nelengvą mokinio naštą pasiklydusi klaidžioti pirmyn atgal, o sudvejojus pasirinkimų kryžkelėje pagalbos susiorientuoti galiu laukti iš Aistringas.com komandos. Ačiū!

Tai tam kartui,
Iki ;))


1 comment: