Saturday, April 2, 2016

Gyvenimas greitai besikeičiantis ir nenuspėjamas. Na bent jau dirbant tokį darbą, gyvenant tokiame mieste.
Iš anksto galiu informuoti kad tai vienas iš paskutiniųjų blog‘o įrašų iš šio Milano klubo... Ne, nesupraskite klaidingai, tai nereiškia kad išteku, grįžtu į studijas, ar dar dėl įvairiausių priežasčių keičiu darbą (nors pasiūlymų buvo gana nemažai ir įvairių): darbo ir gyvenimo sąlygos yra pernelyg geros, spėjau adaptuotis ir įsigyventi į rutiną, dėl to kol kas atsižvelgus į visus niuansus, vykdyti pokyčius būtų neprotinga.
Tiesiog dirbant vienoje vietoje atsiranda monotonija, situacijos tampa šabloniškos ir pasikartojančios, dėl to neįdomios bei verčiančios nukrypti į gilesnę reiškinių analizę, kas jau užeina iš šio blog‘o pirminio formato ribų. Tačiau prisimenant faktą, kad gyvenimas tikrai greitai kintantis ir dažnai nenuspėjamas, kas ten žino, kaip ten bus, bet jei jau bus tai ir pamatysime.

Bet kadangi vis dar esame šiame blog‘e, privalau pasidalinti naujienomis iš gyvatyno.
Oi, netyčia išsprūdo.
Niekada negalvojau, kad dirbant beveik pramogų industrijos darbą, esti tokios griežtos taisyklės. Pagal mūsų boso logiką, esame beveik jo nuosavybė ir kadangi gauname iš jo viską, įskaitant geras darbo sąlygas, atlygį, apartamentus (taip pat ir dienomis kuriomis nedirbame), dėl to parduodame savo įvaizdį jo klubui ištisas 24 valandas. Dėl šios priežasties mums jau iš pat pradžių buvo griežtai uždrausta susitikti su klubo klientais už klubo ribų, kas yra normalu ir suprantama, taip pat lankytis keliuose konkrečiai įvardintuose naktiniuose klubuose laisvadienių metu.
Vis dėlto, nieko nėra lanksčiau už kai kurių profesijų darbo taisykles ir tuo įsitikinau pati. Pasirodo, į kliento sąvoką gali įeiti potencialūs klientai – tai reiškia beveik visi bet kokio amžiaus vyrai. O kitų naktinių klubų gretas įtraukiami netgi restoranai...
Taigi, paprastai pristatant incidentą, Ambra nuėjusi su draugais pavakarieniauti buvo pastebėta „besčių“ (bendradarbių) ir įskųsta bosui kaip susitikinėjanti su potencialiais klientais ir netgi (čia jau viršūnė), dirbanti kitam klubui. Šioje Santa Barbara scenarijaus vertoje istorijoje, kurios smulkmenų neminėsiu (nes juk mūsų tikslas išimtinai skleisti grožį ir meilę), bet kurios tik atskleidžia povandenines šio darbo intrigas ir žaidėjų veidmainiškumą, Ambra ir jos kolegė, nors nieko neleistino neveikusios, tačiau pritaikius pritemptas darbo taisykles paskelbiamos kaltomis ir dėl to metamos ant laužo: nubaudžiamos kelis šimtus eurų viršijančia bauda. Byla užversta. Taškas.
Tačiau, iš savo agentūros atstovės, gerosios užtarėjos ir advokatės (anksčiau apibūdintos kaip fėjos krikštamotės) išgirdau paguodžiančius lūkesčius, kad Boso pyktis kartais ima ir atlyžta, dėl to jau šiandien – algų mokėjimo dieną pamatysime, kaip bus iš tikrųjų.

Tačiau mano pyktis niekur nedingo praėjus po incidento jau nemenkam laiko tarpui. Ir net ne taip svarbu ar bauda bus panaikinta ar ne, kadangi pati būdama situacijos auka, dar ir buvau apkaltinta nebūtais ir išgalvotais dalykais, nubausta pinigine bauda. Pykstu, kad taisyklės paaiškinamos tik jas pamynus. Po šio incidento jaučiausi lyg vaikščiočiau be žemėlapio minų lauke, kur kiekvienas žingsnis gali būti paskutinis. Kas man kompensuos patirtą moralinę žalą? Net planuodama Velykų atostogas sukau galvą ir nervinausi, nes niekas nežino kokius nerašytų taisyklių punktus galiu vėl paminti (nors, teisybės dėlei, beveik visos merginos Velykas švęs ne be margučių). Žinoma, pykstu ir ant savo agentūros, už lengvabūdišką požiūrį šios problemos atžvilgiu, kad ir kaip besistengiant užglaistyti situaciją, kaltę suverčiant grožio, jaunystės, patirties stygiaus savininkėms...
Belieka laukti vakaro, ar tai ką pakeis – fakto ne, bet detalės taip pat svarbios, ypač pažymėtos € ženklu, turint omenyje, kad lengvų pinigų čia, kaip ir bet kuriame darbe nėra...

Tuo tarpu prisiminiau gyvenimo kuriozą. Pamąstymų seriją, kuriuos ketinu plėtoti savo naujojo blog‘o serijose. Toks kuriozas, kad kuo nuoširdesnis esi, tuo mažiau tavimi tikima. Ir kvaila ir graudu, bet kaip dažnai tai pastebima su klientais. Kuo kvailesnius dalykus jiems sakau (nemeluoju, bet pasakau taip, kad jiems patiktų) – tuo jie geriau juos priima ir gerbia. Tačiau kuo nuoširdesnę tiesą sakau, tuo atsargesni ir nepatiklūs jie tampa. Išvados aiškios. Taip pat ir su pastarąja problemine situacija. Niekas negalėjo patikėti mūsų tikrais, dorais motyvais, todėl priskyrė savuosius. Tačiau norėjus ir pasistengus bei kažką kvailai sumelavus – problemos galbūt ir neliktų. Toks tas gyvenimas. O galbūt nekaltas melas ne toks ir blogas dalykas??? Žinoma, nekenčiu, kai man meluojama – nelieka pagarbos, tik tas keistas nemalonus ir nepaaiškinamas jausmas – kad gal geriau mažiau su tokiu žmogumi atvirauti...

Grįžtant į žemę, į dabartį, gyvenimas yra gražus. Vakar puikiai, tiesiog puikiai sekėsi. Liejosi šampanas, o aš kaip vaikas, darantis kažką neleistino su azartu sekiau progas, kada ir kur jį išpilti. Ištobulinau ir konkrečių klausimų/teiginių seriją, nukreipiančių klientų dėmesį, kurie priklauso nuo situacijos: pavyzdžiui: „gerai nesupratau, tai jūs su mergina draugaujate per Skyp‘ą?“, „pasakyk atvirai, ką čia veiki“, „paaiškink ar gerai supratau, tai tu jau trys metai...“, „pirmą kartą, kai tave pamačiau pagalvojau, kad tu vienas iš tų kurie...“, „tai supratau, bet paaiškink man kaip...“  ir taip toliau. Vis dėlto, nepakanka stebėti kliento akis, tuo pat metu reikia kita akimi sekti aplinką: kliento draugus, žmonių judėjimą, kitus klientus, orientuotis veidrodžių atspindžiuose, kad išpylimo aktas nebūtų akivaizdus. Įvykdžius visus punktus, ne toks jau blogas dalykas, bet taip pat vengtinas ir nepageidautinas: pasistengti ir išpilti šampaną ant žemės, o ne kitai panelei į batelius... :)

Gyvenimas tęsiasi, dabar laukiu sugrįžtant geriausių klientų: japonų, verslo klasės klientų – bene išlaidžiausių ir lengviausiai sukalbamų žmonių, dėl ko šis darbas įgauna tik dar šviesesnių atspalvių. O taip pat niekada nežinau, koks naujas klientų tipažas gali užsukti ir kaip tai sukrutins ir pakeis kartais nuobodžią darbo rutiną. Dėl to toks laukimas itin primena nekantraujantį ir džiaugsmingą mažo vaiko Kalėdų laukimą... Galbūt kitoms tai ir nesukelia tokio džiaugsmo ir azarto, bet tik ne man: stipriai jaučiu, kad kažkas gero manęs laukia, nes visus metus buvau tikrai  gera mergaitė.  
Ir pabaigai apie savo „gerąjį“ klientą, apie kurį jau užsiminiau kelis kartus anksčiau – paliksiu jį naujajam blog‘ui, nes per daug įvairių niuansų, bet taip pat ir išvadų, kurias dar reikės peržvelgti po šio penktadienio mudviejų susitikimo... trumpai, jis daug dirba – bet aš irgi dirbu, vat būtent: dirbu...

Viskas, kas gražu gyvenime, verta darbo ir pastangų. Taigi, gal išties tik į gerą, kad tiek daug dirbame, galiausiai – to pasekmėje supratau, kad svarbiausia ne kiek, o kaip dirbame – t.y. ar dirbame protingai.


Gero, apmąstyto darbo, pakylėtų minčių ir taip iki kitų susitikimų!

1 comment: