Friday, May 20, 2016

Tarp žemės ir dangaus

Apie mus ir juos

Apie klientus anksčiau kalbėjau nedaug ir paviršutiniškai. Bet ar kada kalbėjau apie mus merginas?
Prisimenu patį pirmąjį vakarą buvusioje darbovietėje. Prisimenu, kaip pėsčiomis atbėgau į klubą, nekantravau susirasti draugių ir įsilieti į kolektyvą. Įžengus į klubą atsiradau kitoje realybėje: niekas manęs, atrodė, nepastebėjo, nekreipė dėmesio, pasisveikinus - ramiai atsakė, be jokios gyvybės ar susidomėjimo. Prisimenate kaip aprašiau ant scenos išsikvėpusiai šokančias (linguojančias), vis dar nenumarinusios vilties sulaukti princo merginas... Dabar bene po ketverių mėnesių tapau viena iš jų. Galiu kiekvienai naujokei pasakyti – pradžioje ir aš taip šokau, nors šiaip jau su naujokėmis net nesisveikinu...
Merginos nuolatos keičiasi, tad kokia prasmė bičiuliautis... Švaistyti savo energiją, kurios gyvybiškai prireiks bendravimui su klientais. Viskas gerai, tebesu draugiška, bet ne per daug. 
Galų gale, negaliu nejausti dėkingumo naujokėms, kurios taip nuoširdžiai prajuokina savo šokiu ant scenos. Žinau, kažkada ir aš atrodžiau taip...


Darbas darbas darbas

Taigi dienos lekia. Nieko TOKIO naujo kaip ir nevyksta. Milanas žydi ir žaliuoja tarytum džiunglės. 
Praėjusį mėnesį buvo įvairaus užimtumo savaičių,  tarp kurių ir tarptautinės Baldų ir interjero parodos savaitė. Jos metu dirbome visas dienas be laisvadienių, prailgintomis darbo valandomis.
Kitu metu darbo būdavo vidutiniškai, nuo nuobodulio ir varginančio vakaro pabaigos laukimo gelbėdavo nuolatiniai klientai…
Darbo metu susipažįstu su įvairiais žmonėmis: be nuolat papildomo klubo kolektyvo narių, kas be ko, tenka susipažinti, o kartais net ir susibičiuliauti ir su klientais. Pastaruosius grubiai skirstome į pastovių  klientų ir turistų grupes. Gilesnės ar paviršutiniškos pažinčių kategorijos, visos jos  padeda geriau pažinti žmones.
Kalbant apie turistus... Kažkada minėjau kokie laukiami svečiai iš Japonijos.  Bet visai kita priešingybė, nors neturiu nieko prieš jokios tautybės žmones - klientai indai. Jau pradedant nuo keisto svogūnų ir česnako kombinacijų odor‘o, tęsiant ilgu sąrašu ekscentriškų atributų ir užbaigiant keistais vardais (ištrauka iš dialogo):

-Hello, my name is Ambra, what is your name?
-Hotel?
(pokalbio pabaiga).

Vis dėlto, kiekvienam savo, ir negaliu pasigirti, kad tiek daug dirbau, jog pažinčiau asmeniškai visus pagrindinius klientų tipus.
Girdėjau labai gerų atsiliepimų apie klientus iš Dubajaus,  Kuveito ir kitų šio regiono šalių.
Dažnai darbe juokaujame (nors pripažinkime, kiekvienas juokelis slepia dalelę tiesos), kad čia kiekviena laukia ateinančio savo princo. Bet iš tikro, greičiau čia sutiksi ne princą, o kad ir šeichą, kaip kad praeitą savaitę. Atėjo grupelė arabų, prisikvietė dar didesnę grupę merginų, kas iš šono jau atrodė, ne kaip įprasto vakarėlio, bet haremo šėlsmas, nes merginos sėdėjo ne kiekviena prie atskiro kliento, bet visos grupelėje atskirai nuo šeicho. Haremo šėlsmas neužilgo persikėlė į... nežinau kur: šeichas  „išsipirko“ merginas. Gaila, kad tarp jų nebuvau aš, nes turėčiau kuo pasidalinti ir su Jumis...
Kita vertus, grįžtant į tolimuosius rytus, kaip grojanti atvirutė atmintyje įsirėžė situacija apie svečius iš Filipinų. Pastarieji - didžiulė keliolikos žmonių kompanija, iš kurios tik keli kalbėjo angliškai. Geriant šampaną pokalbis vyko ne tarp svečių ir merginų, bet tarp savų. Ambros sąžinės graužatį dėl tagalų kalbos nemokėjimo gelbėjo neverbalika.
Bet štai pagaliau matome pokalbio eigos pokyčius: svečiai rankų judesiais užčiuopdami kišenes traukiasi mobiliuosius. Allora- pagalvojau, -pagaliau vertėjo programos pagalba kažkiek pabendrausime. Pamačiusi kliento atidarytą programą net suglumau, nors mokykloje tiek kalbos, tiek matematikos pamokas vienodai mėgau. Taigi, vietoje Google translator pamačiusi Calculator, kuriame turėjau skaitmenine versija atsakyti į dainuojančiai  kliento ištartą anglišką frazę: How much?
Taigi, kitą kartą prireikus konkretumo, pastarojo pamokų žinosiu galinti pasisemti iš ekspertų, o šiems žmonėms konkretumo netrūksta.


Apie asmenybės virsmus

Apibendrintai, darbo aplinka ir specifika yra kaip gražus itališkas kelias su daugybe klystkelių: viskas kaip ir  labai gerai, judi savu keliu pirmyn lig kilnaus tikslo, bet tie šunkeliai vėl ir vėl išlenda žadėdami trumpesnį kelią.
Kita vertus, mačiau tuos, kurie pasirenka takelius ir vien jau tai suteikia pakankamą motyvaciją pasilikti pagrindiniame kelyje.
Su bičiule kalbame, svarstome, planuojame ateitį Italijoje ir nejučia būgštaujame, atseit, negalima leisti sau taip pasikeisti, kaip kai kurios čia dirbančios merginos, kurios, anot legendų, skleidžiamų jų pačių lūpomis, kažkada buvo kuklutės ir mielos.
Vis dėlto, nors aplinka daro įtaką žmogui, nemanau, kad jos reikšmė didesnė nei paties žmogaus laisvavališkas pasirinkimas (bihevioristams nepatiks, bet aš tikiu ir remiuosi požiūriu, kad žmogus, jei tik tai pasirenka, gali būti daugiau nei gyvūnas).
Šis darbas, suteikiantis tai, ko kiekvieną čia atvyko, mano subjektyvia nuomone, besiremiančia stebėjimu ir analize, ne pakeičia žmogų, bet sudaro geresnes ir daugiau galimybių jo visapusiškam atsiskleidimui.
Taip pat sakoma, kad pinigai, galia keičia žmogų. Pakinta išorinis elgesys, nors nebūtinai, vidus išlieka tas pats, su daugiau galimybių prasiveržti į aplinką, atskleidžiant giliausiai užslėptus norus ir troškimus. Nenukrypstant į detales ir spalvingus epitetus, tuo įsitikinu kasdien. Galiausiai, asmenybės kaita yra ilgas ir sudėtingas procesas kurio pagrindinis iniciatorius, variklis ir užbaigėjas - pati asmenybė.
Taip kasdien džiaugiuosi ir dėkoju už nuostabias gyvenimo dovanas, viena kurių– šis darbas, leidžiantis gerai užsidirbti, patogiai gyventi ir tuo pačiu metu išlikti ištikimai šventiems principams.


Jausmų labirintuose

Pasiklydau...
Praeituose įrašuose žadėjau pradėti naujo blogo rašymą,  įkvėptą meilės kančių, vis dėlto, dabar jai pasibaigus, nėra ką pradėti, nes kančios, kaip ir dramos, kurioziškos bei kitos tiesiog nepakartojamos situacijos, baigėsi. Meilė (tarkim) nesibaigė,  nes juk tikra meilė amžina, tad vadovaudamasi šiuo jos apibrėžimu, mano atveju meilė transformavosi į agapė arba brolišką meilę, kuomet nuoširdžiai, be savininkiškumo ir neurotiško prisirišimo galiu rūpintis kito žmogaus gerove... Per daug neišsiplečiant (nors kas virstų visai neblogu bulvariniu skaitalu) noriu paminėti pagrindinę įgytos patirties mintį, kuri teigia, kad galų gale viskas gyvenime tik į gerą. Bet kokios problemos  sprendimas, įsitikinau - pakilti aukščiau jos. Belieka pasukti smegenis ir iššifruoti, kaip tai padaryti...

Vis dėlto, permąstydama jausminę patirtį suabejojau savo orientacija jausmuose. Mat darbas, ne naujiena, dažnai būna nuobodus ir valandos slenka lėtai...  Bet štai ateina princas, pastato šampano, dar vieną šampano, trečią (butelį)... beria komplimentus, kitą vakarą prieš darbą klube važiuojame į kiną, vakarienės, pasišokti – kur tik panorėsiu.
Klausimas, įsimylėjau šį žmogų, ar galimybę vietoje „darbo“ pramogauti, keliauti, linksmintis. Jis mane iš tikrųjų traukia bent fiziškai ir ar susižavėjimas jo kvepalais, Poršuprivate banking kreditine taip pat yra priskiriami fizinės traukos atributams??? Sunku bendroje visumoje atskirti autentiškų jausmų prieskonį kuomet tiek daug ir kartais nenaudingų bei klaidinančių ingredientų sumaišomi nakties prieblandoje atskiedžiant putojančiu gėrimu...
Išvados: greičiausiai tai buvo neurotiškas bėgimas nuo realybės, nei tyrų jausmų užgimimas. Vis dėlto, įtraukiantis, įdomus ir daug ko išmokantis bėgimas...

Visuomet esame gundomi eiti tiesiausiu keliu ir atsiliepti taip, kaip esame šaukiami, bet argi reaguodami į kiekvieną šūksnį pagal jo kilmę galiausiai neprarandame savęs? BASTA con questa.

Basta asmeniniame gyvenime, tačiau darbe tenka išmokti laviruoti, nes kalbant aukštomis frazėmis taip galima likti ir be darbo. Galiausiai, labai nedidelė dalis klientų pasiruošę ar norintys bendrauti aukštomis frazėmis, tad tikslo, to iš jų tikėtis, nebelieka. Juk net Šventasis raštas pataria: (...) nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais jų nesutryptų ir apsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų“ (Mt. 7, 6. 12–14).
Taigi, kad jau prakalbome apie vyrus, šį tą šiame darbe išmokau ir apie juos:

  Kuo kvailesne atrodysi, tuo protingesni ir vyriškesni jie jausis.
  Kuo daugiau meluosi – tuo labiau Tavimi tikės.
  Ir atvirkščiai – kuo nuoširdesnė būsi – tuo įtariau į Tave žiūrės.
  Kuo atsainiau su jais elgsiesi – tuo labiau tave vertins ir Tavęs sieks.
• Bei atvirkščiai - kuo labiau juos gerbsi – tuo jie mažiau vertins tokį elgesį ir
   Tave pačią.


Tad juokauk, žaisk, linksminkis į sveikatą iki tol, kol abiems linksma ir kol karmos taškus dalijatės po lygiai.


Tamsioji darbo pusė (N18)

What you feed grows
What you starve dies – logiška.

Taigi, nei vienas nesame apsigimę genijai, modeliai ar visažiniai. Visi esame fermeriai, kurie maitina gyvuliukus, tręšia dirvą pasirinktinai kultūrai ir laukia derliaus.
Nuolat besirūpindama kaip gražiai atrodyti, ką apsirengti, kokią dainą ką tik grojo, marinu kitas žmogiškąsias kultūras savyje...
Visų žiauriasias nutikimas per visą darbo istoriją atsitiko vakar... Viskas prasidėjo nuo to, kad į klubą užsuko klientas, su kuriuo draugiškai šnekučiavomės daugiau nei prieš mėnesį. Šįkart bendraudami aptarėme, kas nutiko per laiką, kuomet nesimatėme, jis pasipasakojo apie save, net atskleidė kelias paslaptis: kaip kad vietą, kurioje leisdamas laiką įgijo tatuiruotes, kurios Jums, mieli skaitytojai, neįvardinsiu. Žiauriausia, kaip kad nepameluodama išsireiškiau anksčiau,  buvo tai, kad galėjau stebėti, kaip per daugiau nei mėnesį pakito mano bendravimas su klientais. O taip, seniau bendraudavau su žmonėmis, dabar jie visi klientai. Ne, bet ne tai blogiausia. Blogiausia, kad iš neturėjimo ką pasakyti galiausiai imu kalbėti beveik pošlus dalykus. „O taip, to jie čia ir ateina“, - nutrauktų eilinė mėnesio darbuotoja, bet, o Jėzau Marija, per tą mėnesį aš apleidau savo protą, tobulėjimą, orientąciją pasaulio įvykiuose kaip Brežnevas savo antakius kadaise... Supratau, kad nežinau nei kas yra Italijos prezidentas...
Vakarienės, aperatyvai, shoping‘as, sportas, miegas, darbas, socialiniai tinklai, dar šiek tiek laiko italų kalbos mokymuisi... Taip atrodo maniškis, nuo saldumo vis labiau karstantis,  itališkasis gyvenimas la dolce vita. Paskendusi jo reginiuose, skambesiuose ir aromatuose nebeatsimenu, kada paskutinį kartą girdėjau BBC reporterio naujienas ar  tiesiog įkvepiantį Trump‘o balsą. Kada skaičiau ar išmokau ką nors naudingo, apart kaip pudros pagalba nusipiešti skruostikaulius ar susikurti tiesios nosies iliuziją? Ar Ambros visažinystei lemta išnykti kaip ir dinozaurams? Kiek prisimenu, jie išnyko dėl temperatūros pokyčio. Analogiškai ir man: nusileidus virš tūkstančio  kilometrų į pietus, patekau į sąlygas, kuriose mano, tarytum Graikinis riešutas smegenų vingiais išraižytos žmogaus Homo sapiens smegenys, pamažu transformuojasi į  kažką panašaus kaip nepakartojamai tolygios konsistencijos bei minkštumo Mozzarella di Bufala....


Sprendimas

Bet ką daryti, kai reikia gyventi, o darbas, garantuojantis pavydėtinas pajamas ir puikias sąlygas yra pirminis prioritetas?
Tad reikia šaltai apskaičiuoto, objektyvaus sprendimo, konkretumo. Pastarojo pamokų, įsitikinau, naudinga pasisemti iš Filipiniečių stiliaus. Susirandu skaičiuotuvą, imu skaičiuoti. Para turi 24 valandas. 7 valandos darbo + 2 pasiruošimo jam, nepamirštant laiko kelionei pirmyn ir atgal; minimum 7 valandos miego, 2 valandos sporto salėje. Susumavus ir atėmus gaunu, kad lieka šešios valandos. Tačiau beveik kasdien reikia apsipirkti, iškyla nenumatytų reikalų sutvarkymo būtinybė ir pan. Taip gyvenant laiko tam, kas naudinga ir širdžiai miela bei svarbiausiam dalykui – ateities planavimui, taip ir nebelieka.
Tad sumąsčiau, kad ką reikia raukti, tai visų pirma, nereikalingas bendravimas, galvojimas, svaigimas su klientais (beje, kas yra šiame klube, kitaip nei buvusioje darbovietėje, neprivalomas). Jei jie nori vakarieniauti su manimi – tegul parašo ar dar geriau – paskambina, darbe ir taip jau praleidžiu septynias valandas ir papildomas bendravimas su klientais, už ką jie šiaip jau nemažai sumoka klube – kainuoja ir te nebūna už dyką.
Kaip pasakytų viena gera draugė – „nefanatikuokime“, nesunku atrašyti į draugišką pasisveikinimą trumpu sakiniu: Grazie bene e tu come stai? – netgi, nemeluosiu, savotiškai būtina, bet šį reiškinį priskirsime prie nenumatytų reikalų tvarkymo.
Taupant laiką ir energiją nuo šiol shopin‘siuosi (kas yra pasiruošimo darbui dalis) online. Kas dar?
Kalbant apie asmeninį tobulėjimą, kurio pagrindinis būdas - mokymasis, manau, gerai šiam tikslui karts nuo karto kiek pakeisti aplinką, kad ir trumpam laikui, sutelktam darbui, nes namuose su merginomis vis kyla pagunda tuščiai taukšti ar plaukioti mintyse. 
Taip skaičiuojant ir perskirstant prioritetus beveik išsprendžiame šią problemą, kurią galiu pavadinti – persidirbimas – darbas, tapęs vos ne gyvenimo būdu, persmelkiantis viską, užvaldantis mintis...
Kita vertus, neteisindama galiu suprasti save, įdėtų pastangų poreikį: prieš atvykstant čia net neturėjau „normalių“ (11 cm.+) aukštakulnių (nes niekada neprisireikė), kekšiškų, turiu omenyje, darbinių suknelių, italų kalbos pradmenų, žinių, kaip vesti įdomų pokalbį, papų... Dabar, po tiek mėnesių, beveik viską turiu – dėka sunkaus darbo, draugiškų kolegių, nuolatinio mokymosi. Viską galėjau "atlikti" per dvi savaites, kalbant atvirai, gal netgi rašyčiau itališkai, bet dar nesu tokia protinga. Nepaisant to, pagaliau darbe (ir asmeniniame gyvenime) atradau ramybę. Netgi savanoriškai nutraukusi bendravimą su geruoju (apie ex‘us gerai arba nieko) klientu, kurio dėka klubas generuodavo gausias pajamas, ir jausdama stiprią konkurenciją dėl nuolat atšviežinamo itin patraukliomis, charizmatiškomis merginomis darbuotojų kolektyvo jaučiuosi tvirtai. Žinau, pakanka gražiai atrodyti, normaliai šokti, spinduliuoti gera nuotaika bei neprisidirbti ir galiu jaustis užtikrinta darbo vieta: jei ne šita, tai bet kuriame kitame panašaus tipo klube Italijoje ar aplinkinėse valstybėse.

Ar panašu, kad planuoju tęsti „karjerą“ šioje darbovietėje? Rimtai galiu atsakyti taip. Girdžiu kaip choras šaukia „Yes“ ir „Amen“. 
Visi turime kilnių tikslų ir aukštų siekių. Ir Jų įgyvendinimui reikia (kur jūsų balsas?) – pinigų. Prie gero labai greitai priprantama, tad jau nebeįsivaizduoju kelionės link idealo kitur nei gražiame didmiestyje, gaunant stabilias pajamas, mėgaujantis naujomis patirtimis. Neįsivaizduoju gyvenimo be viso šio Edeno, už kurio atradimą galiu dėkoti tik savo vienintelei ir nepakartojamai agentūrai Aistringas.com ...

3 comments:

  1. Dirbau prieš kelis metus viešbutyje ir klientų iš JAE pasiūlymai vien už automobilio pastatymą į vietą priversdavo aiktelėti. Sumos didžiulės. Tokių klientų tau reikėtų, jei jau dirbti.

    ReplyDelete
    Replies
    1. Gali būti, bet visur savi pliusai savi minusai...

      Delete