Monday, August 8, 2016

Atostogų karštis

Smėlis tarp pirštų, eurai tarp ...

Papai papai papai. Ar jauti kokias nesąmones kalbam?“ - Paklausiau vienos savo kolegės, prigavusi mus pokalbio eigoje.
„Jei veidas ne koks – papai - neįdomu..(Pamaniau sau). O kas veide 
svarbiausia (pratęsiau savo pačios mąstymo liniją) – svarbiausia ir tai, kas svarbiausia šiame darbe – dovanoti šypseną ir  gerą nuotaiką“.
Žinoma, viskas priklauso nuo praktikuojamo darbo apibrėžimo. Būtent. Štai Aš, pavyzdžiui,  Milane dirbu image modeliu, t.y. prisidedu prie geros atmosferos klube palaikymo, taip pat bendrauju su klubo klientais, palaikau kompaniją...
Šiame klube tokia darbo specifika ypač jaučiama, kadangi vasarą klientų nedaug ir dauguma merginų tėra nebylūs klubo papuošalai...
Bet vis dėlto tai ir yra sunkiausia. Nėra darbo, laikas slenka lėtai, galiausiai, nors ir pažadėjau likti ilgiau (taip pat Milane turėjau kitų reikalų dėl kurių turėjau likti), viską susitvarkiusi neištvėriau ir pasiprašiau savo visada suprantančios ir įsiklausanšios agentūros Aistringas.com anksčiau termino perkeliama į kitą klubą. Juk taip norisi vasaros, smėlio, atostogų, liežuvio ir galvos laužymo praktikuojant italų kalbą...

-         - Ką??? Penki mėnesiai ir dar nekalbi laisvai itališkai?-  Paklaustų nekatroji.
-         - Taip (kiek prislėgtu kimiu balsu atsakyčiau jai).
Šiame klube daugelis klientų - atvykėliai iš kitų šalių bendraujantys angliškai. Vis dėlto, nesu jau tokia beviltiška: gyvendama prisiminiau lenkų kalbą, taip pat rusų, už ką galiu būti dėkinga kolegėms – bičiulėms.
Taigi, metas išsitraukti bikinį, saulės akinius, nusipirkti dar vieną didelį lagaminą ir krautis šmutkes prie jūros, kur atostogauja Kalėdų seneliai.. Taigi, laukia geriausia vasara iš visų, juolab nesu viena – prisigriebiau draugužę, jau nežinau kelintu numeriu pažymėtą Dievo ir likimo Dovaną, Tad arrivederci Milano. Tomorrow 3 p.m. I must leave the residence (supras tik savi).
Vis dėlto, gaila palikti klubą, mielus veidus, tokias draugiškas naujokes darbe, ypač jų gaila (...:DD)... Be to, palikdama klubą mirtinai užsiundysiu bosą ir ateityje durys grįžti bus uždarytos (kas iš pažiūros apmaudoka, kadangi sezono metu, rugsėjį, judėjimo- darbo tikrai netrūksta). Kita vertus, Milane taip ir nepajutau tikrosios Italijos, per daug užsisėdėjau, kitos išeities nėra... Galų gale, Pasaulis didelis ir jei ne Milanas – tai kitas didmiestis, ir net jei privalėčiau grįžti į Milaną, jaučiu kad vis dėl to bosas atsitokėtų, kad tokios Ambros nesimėto, o jei ir mėtosi, tai yra kitų klubų, kitų darbų, kitų pasiūlymų, ypač mados sostinėje...
Bet yra bet. Pasaulyje yra daug spalvų ir atspalvių; tiek melo, tiek tiesos. Gyveni ir supranti, kad su žmogumi reikia
kalbėti jam suprantama kalba, ir tai labiausiai galioja nesukalbamais atvejais.
(...) Taigi taip lyg sviestu pateptais bėgiais traukinukas tuc tuc lengvai mane nunešė prie jūros, į saulėtąjį San „Qualcosa“ (žemėlapyje nerasite) kur nuo karščio  be Validolio pagalbos sunku kvėpuoti, miegoti, blaiviai mąstyti. Niekada nemąsčiau, kad būsiu tokia jautri temperatūros pokyčiams.
Bet užteks skųstis. Pradėkime nuo to, kad klubo savininkas tikra mielybė, kolektyvas – taip pat. Kas nekeista, beveik puikiai supratau visas instrukcijas, kamerierų  išbertas itališkai. Klubo darbo pobūdis panašus kaip ir Milane. Žinoma, apie šį klubą buvau girdėjusi kultines frazes kaip: „ekskliuzyvinis pasiūlymas“, „prabangūs apartamentai“, „V.I.P.'iniai klientai“ ir t.t. Vis dėlto, vienareikšmiškai negaliu atsakyti ar realybė atitiko turėtus lūkesčius – kadangi praėjo tik kelios darbo dienos ir svarbiausia darbo dalis, klientai, kol kas tik pradinėje pažinimo grandinės dalyje.

Norėčiau pasidalinti keliais įsimintinais įspūdžiais.
Kaip ir vyliausi, darbo pirmosiomis dienomis netrūko, nieko nuostabaus – naujokai visiems įdomūs, ypač tokiame darbe... Nors pageidaujamas konsumacijų vidurkis aštuonios, pirmąją dieną turėjau dešimt, antrą devynias, trečią – jei gerai prisimenu – penkias.
Kas iš pradžių labiausiai prajuokino – V.I.P. kambariai, esantys atokiai nuo pašalinių akių, į kuriuos patenkama pro slaptą įėjimą – skirti ypatingiems svečiams, dažniausiai visuomenėje geriau žinomiems asmenims, kuriems apsilankymas NIGHT klube, nesvarbu ar tiktai išgerti kavos, ar žvejoti merginą, mestų šešėlį reputacijai. Smagu, kad pirmąjį vakarą buvau pakviesta į vieną iš šįų kambarių, kur susipažinau su vidutinio amžiaus vyriškiu, žinoma, savo pavarde nieko man nesakančiu, tačiau turinčiu savo vardo industriją, pirmaujančią savo srityje. Dėl pastarojo asmens veiklos specifikos visiškai natūralu, kodėl pasirenkamas diskretumas lankantis klube. Bendravimas ėjosi sklandžiai ir maloniai, iki galo nesupratau, ko pastarasis klientas norėtų iš šios mūsų pažinties, juolab įvertino mane šešiais iš dešimties. Na, pagyvensim -  pamatysim.
Vis dėlto, kitaip nei kituose klubuose kuriuose dirbau, esančiuose šiaurės Italijoje, didesnė dalis klube sutiktų klientų pasirodė per daug familiarūs ir impulsyvūs. Buvau pasipiktinusi ir tai aiškiai jiems parodžiau... Bet vėlgi, viskas apsisuka ratu ir jei per daug diktuosiu savo sąlygas, mane pakeis kita panele, mažės konsumacijų skaičius, bosas nebus laimingas, o kas matė, gali pasakyti, kad jo šypsena kaip saulė, kuri norisi, kad niekad neužgestų. Tad reiks kažkaip suktis, mergyte...
Kiekviena turbūt prisimena savo pirmąją konsumaciją, o šiame klube pirmosios neįmanoma pamiršti. Prasidėjus šokių aikštelėje, persikėlė į tyliąją salę, kuri, kaip jau po laiko supratau, yra kaip private room.
Čia šokant skambant ramesniai muzikai klientas išsitraukė šūsnį grynųjų ir lyg tarp kitko pasiteiravo ar gali man užkišti į palaidinę. Ta prasme? Suglumau, na jei tik tiek, kažkada jau buvau gavusi arbatpinigių, normalių arbatpinigių tiesiog už gerą pokalbį, jei čia kažkas panašaus - visai neįsižeisiu. Bėda, klientas nenorėjo visų atiduoti vienu metu, ar dar geriau, pervesti į banko sąskaitą, mėgavosi jos skaičiuodamas po vieną, kiekvieną kartą einant vis toliau...
Taip lyg pilnėjanti kiaulė taupyklė Ambra įsiklausė į vidinį kalkuliatorių ir sekdama tai, kas vyksta sukruto, kad beveik pasiekta riba, kurios jau nereiktų peržengti ir metas mandagiai baigti šį žaidimą, kol dar neperžengtos visos padorumo ribos ir kuriuo, iš pažiūros, kol kas buvo patenkintos abi jo pusės. Tą ir padarius šią užsipuolė vidinis kritikas, neramindamas sokratiniais klausimais, į kuriuos Ambra atsakiusi nusiramino priėjusi išvadą, kad tai buvo patirtis, kuri, kaip ir visos, yra vertinga.  Klausimai nekyla, jog sustota buvo  laiku, vis dėlto, ar moraliai teisinga rinktis arbatpinigius tokiu būdu – kiekvienam savo.
Vieną kartą tai įvykus pavadinsime human error, bet antro karto nebus, nes tai jau būtų pasirinkimas, kurio Amra, nors ir kaip patogu, nebenori kartoti...

Fashion show Miss Moda di Mare

Vos atvykusi išgirdau linksniuojamą ketvirtadienį, kaip ketvirtadienio visi laukia ir atvirkščiai, kaip kiti (greičiau kitos) ketvirtadienio nelaukia, mat ketvirtadienį klube vyks bikini madų šou!
Kadangi oficialaus renginio aprašymo niekur neskaičiau, iš išgirstų paskalų taip iki galo ir nesupratau ar kažkas iš tiesų demonstruos madas, ar sugalvota dar viena dingstis pamatyti apsinuoginusias merginas? Kaip ten bebūtų – pamatysime ...ketvirtadienį!
Taigi, išaušus saulėtajam ketvirtadieniui, o tiksliau nusileidus jo spiginančiai saulei, į kluba suplūdo daugiau nei įprastai svečių pamatyti madų šou bei, kas per naujiena, išrinkti Misss Moda di Mare 2016!
Spalvingi jaunatviški drabužėliai, solidi, norėtųsi tikėti kompetetinga komisija, raudonasis kilimas, neįpareigojanti atmosfera sukūrė nuotaikingą šou, kuriuo, iš pažiūros, buvo patenkinti visi, juolab ir pati Ambra, visiškai to nesitikėjusi, tapo antrąja Miss bei buvo apdovanota dizainerės vienos iš merginų demonstruotu rūbu bei piniginiu prizu.
Tikrai gera pradžia – pusė darbo!
Svarbiausia nusiteikimas. O Ambra puikiai jautė ir žinojo, kad tikrai nesigailės nuvykusi prie jūros. Pagaliau, po beveik savaitės kančių pragyvenus apartamentuose be oro kondicionieriaus, miegojus ant raskladūškos tipo lovos atėjo laikas persikelti kartu su vėliau prisijungusia drauge į prabangiuosius apartamentus ant jūros kranto, kur prasidėjo tikrosios atostogos, teigiamojo karminio atpildo laikotarpis, ne kitaip...
Darbas ėjosi sklandžiai. Nebe pirmosios jaunystės Ambra žino, kad neįmanoma visada kilti, ir šis kalnelis, ar kalva, kas dar neaišku, priartės prie viršūnės ir teks leistis žemyn, juolab jau dabar kai kurie klientai kelia miegą, tad teks vėl ieškoti naujų strategijų, kaip tobulėti darbe ir likti produktyviai.
O tai padaryti nėra lengva, nes Ambra pastebi, kad sutikti klientai, ne tie sunkieji, su kuriais tiesiog nutrūksta bendravimas dėl interesų nesutapimo (ar dar prisimenate V.I.P. guy su savo vardo industrija), yra iš ties rimti, geranoriški žmonės, kurie, deja, į Ambrą žiūri ne tik kaip į linksmą pašnekovę ar vienetinę šokėją, bet (o šventasis susireikšminime) netgi daugiau. Ir, galbūt, net turi tam tikrų lūkesčių...
Bet, greičiausiai, reiktų prisiminti faktą kur susipažinta ir kad galų gale, visi vyrai, ypač italai, anaiptol ne naivuoliai, storos odos furbos (gudragalviai) tad dėl jų sentimentų nereiktų per daug sukti galvelės.

Vasara, smėlis, jūra... Dirbu (nesąžininga vadinti tai darbu) jau ketvirtą savaitę be išeiginių ir jei viskas klostysis kaip ligi šiol, galėtų taip tęstis dar ilgai... Net jei ir... taip nelieka laiko asmeniniam gyvenimui. Nors... kita vertus, Ambrai juk taip būdinga... sulieti darbą su asmeniniu gyvenimu painiojant interesus... Kol vėl tampa neaišku... kur tik darbas, kur sentimentai... Ar tai reiškia, kad istorijai ir vėl  lemta pasikartoti? O gal kas nors gero išeis stengiantis atnaujinti seną, kaip sakoma, nerūdijančią meilę...?
Apie meilę, pavydą, itališkas aistras ir isterijas skaitykite kitame įraše, nes dabar ... bėgu grožio miego...

O tuo tarpu, kas netingite pataisykite klaidas, ačiū.






1 comment:

  1. This comment has been removed by a blog administrator.

    ReplyDelete